Kodėl kūryba veikia ten, kur žodžiai nebepadeda
Yra tokių dienų, kai sėdi ir tiesiog nežinai, kaip paaiškinti, kas vyksta viduje. Ne todėl, kad neturi žodžių – tiesiog tie žodžiai atrodo per maži, per tiesūs, per plokšti tam, ką jauti. Ir tada kažkas paima pieštuku ir pradeda brėžti linijas. Arba atidaro tuščią dokumentą ir rašo be tikslo, be plano, be adresato. Ir kažkas atsileidžia.
Tai nėra mistika ar savipagalbos knygų išgalvotas reiškinys. Kūryba – tiek dailė, tiek rašymas – turi realų, moksliškai patvirtintą poveikį psichinei sveikatai. Ir geriausias dalykas yra tai, kad tam nereikia būti menininku. Nereikia mokėti piešti. Nereikia rašyti taip, kaip rašo Nobelio premijos laureatai. Reikia tik pradėti.
Ką sako mokslas apie kūrybą ir smegenis
Kai žmogus užsiima kūrybine veikla, smegenyse vyksta keli labai įdomūs dalykai vienu metu. Aktyvuojasi prefrontalinė žievė – ta smegenų dalis, kuri atsakinga už planavimą ir sprendimų priėmimą – bet kartu atsipalaiduoja amygdala, kuri yra mūsų vidinis pavojaus detektorius. Kitaip sakant, kūryba padeda smegenims pereiti iš „grėsmės” režimo į „saugaus tyrinėjimo” režimą.
Neuromokslininkai taip pat pastebėjo, kad kūrybinė veikla skatina dopamino išsiskyrimą – to paties neuromediatoriaus, kuris susijęs su malonumu ir motyvacija. Bet skirtingai nuo, pavyzdžiui, socialinių tinklų, kurie taip pat skatina dopaminą, kūryba tai daro ilgiau ir stabiliau. Nėra to greito pliūpsnio ir staigaus nuosmukio.
Kortizolis – streso hormonas – taip pat reaguoja į kūrybą. Tyrimai rodo, kad vos 45 minutės kūrybinės veiklos gali reikšmingai sumažinti kortizolio kiekį kraujyje, nepriklausomai nuo to, ar žmogus laiko save „kūrybingu”, ar ne. Tai reiškia, kad nauda yra prieinama visiems, ne tik tiems, kurie nuo vaikystės piešė ar rašė dienoraštį.
Dailė kaip kalba, kai žodžiai baigiasi
Art terapija – tai ne tik „piešimas dėl malonumo”. Tai struktūruota terapinė praktika, kuri naudoja vizualinę kūrybą kaip priemonę išreikšti tai, kas sunkiai verbalizuojama. Ir čia yra labai svarbus momentas: daugelis žmonių, ypač tie, kurie išgyveno traumą, tiesiog negali kalbėti apie tai, kas jiems nutiko. Ne nenori – negali. Nes trauma dažnai „apsigyvena” kūne ir tose smegenų dalyse, kurios neturi tiesioginės prieigos prie kalbos.
Dailė leidžia apeiti šį barjerą. Kai žmogus piešia savo baimę, pyktį ar liūdesį, jis neverčiamas formuluoti sakinių, neverčiamas paaiškinti. Jis tiesiog kuria. O vėliau, žiūrėdamas į tai, ką sukūrė, gali pradėti suprasti save geriau – tarsi iš šono.
Praktiškai tai gali atrodyti labai paprastai:
- Pasiimk lapą popieriaus ir pieštukus ar dažus
- Nusistatyk 15–20 minučių laikmatį
- Piešk tai, ką šiuo metu jauti – ne tai, kaip tai atrodo, o kaip tai jaučiasi
- Nenagrinėk rezultato kaip meno kūrinio – žiūrėk į jį kaip į informaciją apie save
Spalvos, formos, linijų intensyvumas – visa tai kalba apie vidinę būseną. Ir dažnai žmonės nustemba, ką atranda šiame procese.
Rašymas kaip psichinės higienos įrankis
Psichologas James Pennebaker dar devintajame dešimtmetyje atliko tyrimus, kurie pakeitė tai, kaip mes suprantame rašymo poveikį sveikatai. Jis paprašė žmonių 15–20 minučių per dieną, keturias dienas iš eilės, rašyti apie savo giliausius jausmus ir mintis, susijusias su kokiu nors sunkiu gyvenimo įvykiu. Rezultatai buvo stulbinantys: dalyviai ne tik jautėsi psichologiškai geriau, bet ir rečiau lankė gydytojus, jų imuninė sistema veikė efektyviau.
Kodėl rašymas taip veikia? Visų pirma, jis padeda sukurti naratyvą. Kai mes rašome apie savo patirtis, mes jas struktūruojame, suteikiame joms pradžią, vidurį ir pabaigą. O tai smegenims labai svarbu – chaotiška, neapdorota patirtis kelia daugiau streso nei ta pati patirtis, bet sutvarkyta į istoriją.
Antra, rašymas sukuria distanciją. Kai mintis yra galvoje, ji gali suktis ratu be galo. Kai ji yra ant popieriaus, ji tampa kažkuo, į ką galima žiūrėti iš šalies. Tai ne tas pats, kas „išmesti mintis iš galvos” – tai transformuoti jas į kažką apčiuopiamo.
Keletas rašymo praktikų, kurias verta išbandyti:
- Rytinis rašymas (Morning Pages): Kiekvieną rytą, prieš darydamas bet ką kitą, rašyk tris puslapius ranka. Bet ką. Nesvarbu, ar tai prasminga. Tikslas – ištuštinti galvą.
- Ekspresyvus rašymas: Pennebakerio metodas – 15–20 minučių rašyk apie tai, kas tave jaudina ar skauda. Be redagavimo, be cenzūros.
- Dėkingumo dienoraštis: Kiekvieną vakarą užrašyk 3 dalykus, už kuriuos esi dėkingas. Tai ne klišė – tai praktika, kuri keičia dėmesio fokusą.
- Laiškai, kurių nesiųsi: Parašyk laišką žmogui, kuriam nori kažką pasakyti, bet negali ar nedrįsti. Neišsiųsk. Tiesiog parašyk.
Kai kūryba tampa terapija: art terapijos praktika
Art terapija kaip profesionali sritis egzistuoja nuo XX amžiaus vidurio, ir šiandien ji naudojama labai plačiai – nuo onkologinių ligonių palaikymo iki PTSD gydymo, nuo vaikų, patyrusių smurtą, iki pagyvenusių žmonių, kovojančių su demencija.
Lietuvoje art terapija dar nėra tokia plačiai žinoma kaip Vakarų Europoje ar JAV, bet specialistų daugėja. Jei nori išbandyti profesionalią art terapiją, verta ieškoti sertifikuotų specialistų – Lietuvos art terapeutų asociacija yra geras pradinis taškas.
Bet yra ir savarankiška praktika, kuri gali būti labai naudinga. Štai keletas konkrečių technikų:
- Koliažas: Iškirpk iš žurnalų ar spausdintų nuotraukų vaizdus, kurie tau kažką reiškia, ir sukurk koliažą. Tai ypač tinka tiems, kurie bijo „piešti” – čia nereikia jokių meninių įgūdžių.
- Mandala: Piešk apskritimus ir juos pildyk raštais, spalvomis, formomis. Tai meditacinis procesas, kuris padeda nurimti ir susikoncentruoti.
- Kūno žemėlapis: Nupiešk žmogaus siluetą ir pažymėk, kur kūne jauti įvairias emocijas. Kur gyvena baimė? Kur – džiaugsmas? Kur – pyktis?
- Automatinis piešimas: Uždėk pieštuko galą ant popieriaus, užsimerk ir leisk rankai judėti. Vėliau pažiūrėk, ką matai sukurtose linijose.
Kūryba ir nerimas: kaip tai susiję
Nerimas yra vienas labiausiai paplitusių psichinės sveikatos iššūkių šiandien. Ir vienas iš jo bruožų yra tai, kad jis labai mėgsta galvą – jis gyvena mintyse, sukasi ratais, kuria scenarijus, kurių galbūt niekada nebus. Kūryba, tiek dailė, tiek rašymas, daro kažką labai svarbaus: ji perkelia dėmesį iš galvos į rankas.
Kai esi visiškai įsitraukęs į kūrybinį procesą – kai maišai spalvas, kai ieškai tinkamo žodžio, kai bandai perteikti formą – smegenys negali vienu metu ir kūrybiškai dirbti, ir nerimastingai suktis. Tai ne tas pats, kas „negalvoti apie problemą” – tai aktyvus alternatyvus smegenų užimtumas.
Psichologas Mihaly Csikszentmihalyi tai vadina srauto būsena (flow) – tuo momentu, kai esi taip įsitraukęs į veiklą, kad laikas sustoja, savikritika nutyla ir lieka tik procesas. Kūryba yra vienas efektyviausių būdų pasiekti šią būseną.
Praktinis patarimas nerimastingiems: kai jauti, kad mintys pradeda suktis ratu, nueik ir padaryk kažką kūrybingo. Ne didelį projektą – tiesiog 10 minučių. Nuspalvink kažką. Parašyk, ką jauti. Nupiešk, kaip atrodo tavo nerimas. Tai ne bėgimas nuo problemos – tai duodamas erdvė nervų sistemai atsikvėpti.
Kūryba kaip bendruomenė: kai kuriame kartu
Vienas aspektas, apie kurį retai kalbama, yra socialinis kūrybos matmuo. Kūryba gali būti labai privatus, intymus procesas – bet ji taip pat gali tapti tiltu tarp žmonių. Rašymo grupės, dailės dirbtuvės, bendri projektai – visa tai ne tik skatina kūrybą, bet ir kovoja su vienatvę, kuri šiandien yra viena rimčiausių psichinės sveikatos problemų.
Kai dalijamės savo kūryba – net ir su vienu žmogumi, net ir tik parodydami piešinį – mes dalijamės savo vidiniu pasauliu. Tai reikalauja pažeidžiamumo. Ir tas pažeidžiamumas, jei jis sutinkamas su pagarba ir priėmimu, yra vienas galingiausių ryšio kūrimo įrankių.
Lietuvoje yra nemažai bendruomenių, kuriose galima kurti kartu:
- Rašymo dirbtuvės ir kūrybinio rašymo kursai didžiuosiuose miestuose
- Dailės studijos, kurios siūlo atvirų durų vakarus
- Onlinė bendruomenės, kur žmonės dalijasi savo kūryba be vertinimo
- Bibliotekų organizuojami kūrybiniai susitikimai
Jei esi intravertas ir mintis „rodyti savo kūrybą kitiems” skamba kaip košmaras – pradėk nuo mažo. Galbūt tiesiog vienas patikimas žmogus. Galbūt anoniminė onlinė erdvė. Svarbu yra pradėti.
Kai kūryba tampa gyvenimo būdu, o ne užduotimi
Viena didžiausių klaidų, kurią žmonės daro, yra tai, kad jie kūrybą paverčia dar viena pareiga. „Turiu rašyti dienoraštį.” „Turėčiau piešti.” „Reikia kažką sukurti.” Ir tada, kai tai neįvyksta, atsiranda kaltė, o kaltė dar labiau apsunkina psichinę sveikatą. Tai priešinga tam, ko siekiame.
Kūryba kaip psichinės sveikatos praktika veikia tik tada, kai ji yra laisva. Kai nėra „teisingai” ar „neteisingai”. Kai nėra standarto, kuriam reikia atitikti. Kai piešinys gali būti bjaurus, o rašymas – neišbaigtas, ir vis tiek jis bus vertingas, nes jis buvo.
Pradėk nuo labai mažo. Penkios minutės per dieną. Vienas sakinys. Viena linija. Ir leisk sau tai daryti netobulai. Nes tobulumas čia nėra tikslas – tikslas yra procesas, ryšys su savimi, ta maža erdvė, kurioje gali būti toks, koks esi.
Kūryba nėra vaistas nuo visų psichinės sveikatos problemų. Ji nėra psichoterapijos pakaitalas, ji nėra stebuklingas sprendimas. Bet ji yra kažkas, ką kiekvienas gali daryti, kas yra prieinama, kas nekainuoja daug ir kas, jei daroma reguliariai, tikrai keičia tai, kaip jaučiamės. Ir gal to pakanka, kad pradėtum.
