Kai kūnas kalba tai, ko neišsako žodžiai
Turbūt kiekvienas esame patyrę situaciją, kai prieš svarbų egzaminą ar pokalbį dėl darbo staiga suskauda pilvą, atsiranda galvos skausmas arba ima drebėti rankos. Daugelis tą nusikrato kaip „nervus” ir eina toliau. Tačiau tai, ką mes taip lengvai pavadiname nervingumu, iš tikrųjų yra kur kas gilesnė ir sudėtingesnė sistema — psichosomatika.
Psichosomatika — tai medicinos ir psichologijos sritis, tirianti ryšį tarp psichikos procesų ir fizinių kūno reakcijų. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos: psyche — siela, dvasia, ir soma — kūnas. Ir nors šis terminas skamba moksliniškai, jo esmė labai paprasta: mūsų mintys, jausmai ir emocijos tiesiogiai veikia tai, kaip jaučiasi mūsų kūnas.
Deja, dažnai vis dar gyvuoja stereotipas, kad jei gydytojai neranda fizinės ligos priežasties, tai žmogus tiesiog „apsimeta” arba „per daug galvoja”. Tai ne tik klaidinga, bet ir žalinga nuostata. Psichosomatiniai simptomai yra tokie pat realūs kaip ir bet kokia kita liga — skausmas tikras, diskomfortas tikras, o pasekmės sveikatai — irgi labai realios.
Kaip stresas „įsikuria” kūne
Norint suprasti psichosomatiką, reikia bent trumpai pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų kūne streso metu. Kai smegenys suvokia grėsmę — nesvarbu, ar tai tikras pavojus, ar tik mintis apie rytojaus susitikimą — aktyvuojama vadinamoji „kovok arba bėk” reakcija. Hipotalamas siunčia signalą antinksčiams, šie išskiria kortizolį ir adrenaliną, širdis plaka greičiau, raumenys įsitempia, kvėpavimas pagreitėja.
Problema ta, kad šis mechanizmas evoliuciškai sukurtas trumpalaikėms grėsmėms. Tigras puola — reikia bėgti. Pavojus praėjo — sistema atsipalaiduoja. Tačiau šiuolaikiniame gyvenime stresas dažnai yra lėtinis: nuolatinis darbo krūvis, finansiniai rūpesčiai, sudėtingi santykiai, socialinis spaudimas. Kūnas nuolat yra „pavojaus režime”, o tai ilgainiui pradeda kenkti organams ir sistemoms.
Mokslininkai nustatė, kad lėtinis stresas gali:
- Susilpninti imuninę sistemą ir padidinti jautrumą infekcijoms
- Sukelti uždegimines reakcijas organizme
- Paveikti širdies ir kraujagyslių sistemą
- Sutrikdyti virškinimo procesus
- Pakeisti hormonų pusiausvyrą
- Paveikti miego kokybę, o per tai — visą kūno atsistatymą
Taigi tai nėra „tik psichologinis” dalykas. Tai biocheminiai procesai, kurie palieka pėdsaką kiekviename organe.
Dažniausiai pasitaikantys psichosomatiniai simptomai
Psichosomatika pasireiškia labai įvairiai, ir kartais net sunku atpažinti, kad fizinis simptomas turi emocinę šaknį. Štai keletas dažniausių pavyzdžių, kuriuos verta žinoti.
Galvos skausmai ir migrena. Tai vienas labiausiai paplitusių psichosomatinių simptomų. Įtampos tipo galvos skausmas dažnai atsiranda dėl raumenų sutraukimo kaklo ir pečių srityje — o tai tiesiogiai susiję su emocine įtampa. Migrena taip pat turi stiprų ryšį su stresu, nerimu ir net slopinama pykčio emocija.
Virškinimo problemos. Žarnynas dažnai vadinamas „antrosiomis smegenimis” — ir ne be reikalo. Jame yra apie 100 milijonų nervų ląstelių, o ryšys tarp žarnyno ir smegenų yra abipusis. Dirgliosios žarnos sindromas, skrandžio opos, pykinimas, vidurių užkietėjimas ar viduriavimas — visa tai gali turėti stiprų psichologinį komponentą.
Nugaros ir kaklo skausmai. Nėra atsitiktinumas, kad sakome „nešu naštą ant pečių” arba „tai man sėdi ant sprando”. Raumenų įtampa, kurią sukelia stresas ir neišreikštos emocijos, tiesiogiai kaupiasi šiose kūno vietose. Tyrimai rodo, kad žmonės, kenčiantys nuo lėtinių nugaros skausmų, dažnai turi ir neišspręstų emocinių problemų.
Odos problemos. Egzema, psoriazė, aknė, dilgėlinė — šios būklės labai dažnai paūmėja streso laikotarpiais. Oda yra mūsų didžiausias organas ir labai jautrus emocinei būsenai. Tai, ko negalime pasakyti žodžiais, kartais „išlenda” per odą.
Širdies plakimo sutrikimai. Nerimas gali sukelti pojūtį, kad širdis „šokinėja”, plaka per greitai arba nereguliariai. Tai labai gąsdina, tačiau dažnai po visų tyrimų paaiškėja, kad širdis sveika — tik nervų sistema per daug įtempta.
Emocijos, kurių „mėgstamiausios” vietos kūne
Viena įdomesnių psichosomatikos sričių — tai tyrimai apie tai, kaip skirtingos emocijos „apsigyvena” skirtingose kūno vietose. Suomių mokslininkai atliko įdomų tyrimą, kuriame dalyviai turėjo nurodyti, kuriose kūno vietose jaučia tam tikras emocijas. Rezultatai buvo stebėtinai nuoseklūs tarp skirtingų kultūrų.
Pavyzdžiui:
- Baimė dažniausiai jaučiama krūtinėje ir pilve — todėl sakome „širdis nukrito į kulnis” arba „pilvas susirietė į mazgą”
- Pyktis — viršutinėje kūno dalyje, rankose ir galvoje (todėl „kraujuoja akys” ir „rankos niežti”)
- Liūdesys — krūtinėje ir gerklėje, todėl liūdint skauda krūtinę ir „gumulas gerklėje”
- Gėda — veide (paraudimas) ir viršutinėje kūno dalyje
- Džiaugsmas — jaučiamas visame kūne, ypač galūnėse
Tai ne tik poetinės metaforos — tai realūs fiziologiniai procesai. Kai emocija neišreiškiama ir slopinama, energija „įstringa” toje kūno vietoje ir ilgainiui gali tapti lėtinio skausmo ar diskomforto šaltiniu.
Vaikystės patirtys ir kūno atmintis
Psichosomatika neapsiriboja tik dabartinėmis emocijomis. Kūnas turi atmintį — ir ji siekia labai giliai. Traumatinės vaikystės patirtys, nesaugus prisirišimas, emocinė ar fizinė prievarta — visa tai palieka pėdsaką ne tik psichikoje, bet ir nervų sistemoje, imuninėje sistemoje, net genų ekspresijoje.
Garsus psichiatras Besselas van der Kolkas savo knygoje „Kūnas laiko sąskaitą” (angl. The Body Keeps the Score) aprašo, kaip trauma „įsirašo” į kūną. Žmonės, patyrę traumą, dažnai kenčia nuo lėtinių fizinių simptomų, kurių medicininiais tyrimais paaiškinti nepavyksta — lėtinis skausmas, nuovargis, imuninės sistemos sutrikimai.
Tai nereiškia, kad visi fiziniai simptomai turi traumos šaknį. Tačiau verta žinoti, kad kūnas „prisimena” tai, ko protas galbūt jau nebeprisimena arba nenori prisiminti. Kartais ilgametis kaklo skausmas ar nuolatinis pilvo diskomfortas yra kūno būdas pasakyti: „Čia kažkas neišspręsta.”
Praktinis patarimas: jei kenčiate nuo lėtinių simptomų, kurių priežasčių gydytojai neranda, verta pagalvoti ne tik apie dabartinį stresą, bet ir apie tai, kas vyko jūsų gyvenime prieš 1-2 metus arba net vaikystėje. Kartais simptomai atsiranda su vėlavimu — kūnas „sulaiko” iki tol, kol situacija praėjo, ir tik tada „išleidžia”.
Ką galima padaryti — praktiniai žingsniai
Gera žinia ta, kad psichosomatiniai simptomai nėra lemtis. Jei kūnas gali „išmokti” sirgti dėl emocinių priežasčių, jis taip pat gali „išmokti” sveikti. Štai keletas konkrečių priemonių, kurios tikrai veikia.
Kūno skenavimas (Body Scan). Tai meditacijos technika, kurios metu lėtai „pereiname” per visas kūno dalis ir atkreipiame dėmesį į pojūčius — be jokio vertinimo. Reguliari praktika padeda atpažinti, kur kūne kaupiasi įtampa, ir išmokti ją atleisti. Net 10 minučių per dieną gali padaryti reikšmingą skirtumą.
Dienoraščio rašymas. Tyrimai rodo, kad rašymas apie emocines patirtis — ypač sunkias — pagerina ne tik psichologinę, bet ir fizinę sveikatą. Psichologas Jamesas Pennebakeris dešimtmečius tyrė šį fenomeną ir nustatė, kad žmonės, rašantys apie traumines patirtis, rečiau lankosi pas gydytojus ir turi stipresnę imuninę sistemą.
Judėjimas kaip emocijų „išleidimas”. Fizinis aktyvumas — ypač toks, kuris apima visą kūną, kaip plaukimas, šokis ar joga — padeda išlaisvinti emocijas, „įstrigusias” kūne. Tai nėra tik metafora: judėjimas tiesiogiai veikia nervų sistemos reguliaciją ir padeda kūnui „išeiti” iš streso režimo.
Kvėpavimo praktikos. Kvėpavimas yra vienas iš nedaugelio procesų, kuriuos galime sąmoningai kontroliuoti ir kurie tiesiogiai veikia autonominę nervų sistemą. Lėtas, gilus kvėpavimas — ypač ilgesnis iškvėpimas — aktyvuoja parasimpatinę nervų sistemą ir sumažina streso reakciją. Išbandykite: įkvėpkite 4 sekundes, sulaikykite 4 sekundes, iškvėpkite 6-8 sekundes. Pakartokite 5-10 kartų.
Psichoterapija. Jei simptomai rimti ir lėtiniai, verta kreiptis į psichoterapeutą — ypač tokį, kuris dirba su kūno ir psichikos ryšiu. Somatinė terapija, EMDR (ypač efektyvus traumoms), kognityvinė elgesio terapija — visos šios kryptys gali padėti.
Socialiniai ryšiai. Galbūt nustebsite, bet vienatvė yra vienas stipriausių lėtinių streso šaltinių. Kokybiški santykiai — su draugais, šeima, bendruomene — tiesiogiai veikia sveikatą. Tyrimai rodo, kad socialiai integruoti žmonės gyvena ilgiau ir serga rečiau.
Kada kreiptis į gydytoją ir kaip kalbėti apie psichosomatiką
Svarbu pabrėžti: psichosomatika nereiškia, kad reikia ignoruoti fizinius simptomus. Jei atsiranda naujas ar stiprus simptomas, visada pirmiausia reikia kreiptis į gydytoją ir atmesti fizines priežastis. Psichosomatinis komponentas dažnai egzistuoja kartu su fizine liga — ne vietoj jos.
Tačiau jei tyrimai nieko nerodo, o simptomai tęsiasi, verta atvirai pasikalbėti su gydytoju apie galimą psichosomatinį komponentą. Deja, ne visi gydytojai yra gerai susipažinę su šia sritimi, todėl gali tekti pačiam inicijuoti pokalbį.
Keletas patarimų, kaip tai padaryti:
- Papasakokite ne tik apie simptomus, bet ir apie gyvenimo aplinkybes — stresą, santykius, darbo situaciją
- Paklauskite, ar gydytojas galėtų rekomenduoti psichologą ar psichoterapeutą
- Nebijokite pasakyti, kad jaučiate ryšį tarp emocinės būsenos ir fizinių simptomų
- Ieškokite gydytojo, kuris žiūri į žmogų holistiškai — kaip į visumą, ne tik į simptomą
Integracinė medicina, kuri jungia tradicinę mediciną su psichologiniu požiūriu, vis labiau populiarėja ir Lietuvoje. Tai džiugina — nes tik žiūrint į žmogų kaip į kūno ir psichikos vienovę galima tikėtis tikro ir ilgalaikio gijimo.
Kūnas kaip draugas, ne priešas
Galbūt svarbiausia žinutė, kurią norisi perduoti, yra ši: kūnas nėra jūsų priešas. Kai atsiranda psichosomatinis simptomas, tai nėra kūno „išdavystė” ar silpnumas — tai bandymas atkreipti dėmesį į tai, kas viduje reikalauja dėmesio. Tai savotiškas kūno balsas, kuris sako: „Hei, čia kažkas vyksta, reikia sustoti ir pažiūrėti.”
Išmokti klausytis šio balso — vienas vertingiausių dalykų, ką galime padaryti savo sveikatai. Ne ignoruoti simptomus, ne kovoti su jais, bet smalsiai klausti: „Ką tu man bandai pasakyti?” Dažnai atsakymas ateina netikėtai — per sapną, per pokalbį su artimu žmogumi, per terapiją arba tiesiog per tylų sėdėjimą su savimi.
Psichosomatika mums primena, kad sveikata nėra vien tik tinkamas maistas ir fizinis aktyvumas — nors tai irgi svarbu. Sveikata yra ir tai, kaip mes tvarkome savo emocijas, kaip kalbame su savimi, ar leidžiame sau jausti tai, ką jaučiame, ar turime žmonių, su kuriais galime būti tikri. Visa tai — sveikos gyvensenos dalis, galbūt net svarbesnė nei daugelis iš mūsų įsivaizduoja.
Taigi kitą kartą, kai kūnas „prabils” per skausmą ar diskomfortą, prieš skubant į vaistinę, verta minutėlę sustoti ir paklausti savęs: „Kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi? Ko man reikia? Ko aš vengiu?” Kartais atsakymas į šiuos klausimus yra geriausi vaistai.
