Kodėl žmonės, kurie padeda kitiems, gyvena ilgiau?
Turbūt esate girdėję posakį, kad gerumas grįžta atgal. Bet ar žinojote, kad tai ne tik gražūs žodžiai, o moksliškai pagrįsta tikrovė? Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie reguliariai savanoriauja, gyvena vidutiniškai ilgiau nei tie, kurie to nedaro. Ir čia kalbame ne apie keletą mėnesių, o apie reikšmingą skirtumą, kurį galima palyginti su reguliaraus fizinio aktyvumo nauda.
Harvardo universiteto mokslininkai dar 2013 metais atliko didelę apžvalginę studiją, kurioje išanalizavo dešimtis tyrimų apie savanorystės ryšį su sveikata. Rezultatai buvo aiškūs: savanoriaujantys žmonės rečiau sirgo širdies ligomis, turėjo žemesnį kraujospūdį ir jautėsi psichologiškai geriau nei nesavanoriaujantys jų bendraamžiai. Bet kodėl taip yra? Atsakymas slypi tame, kaip mūsų kūnas ir protas reaguoja į socialinį ryšį ir prasmingą veiklą.
Kai darome kažką gero kitiems, smegenyse išsiskiria oksitocinas, dopaminas ir serotoninas – tie patys hormonai, kurie atsakingi už meilės, laimės ir pasitenkinimo jausmą. Tai nėra atsitiktinumas. Evoliuciškai mes esame socialinės būtybės, sukurtos bendradarbiauti ir rūpintis vienas kitu. Kai gyvename pagal šią prigimtį, mūsų kūnas tiesiogine prasme klesti.
Stresas, uždegimas ir savanorystės paradoksas
Vienas iš didžiausių šiuolaikinio gyvenimo priešų yra lėtinis stresas. Jis tyliai griauna imuninę sistemą, skatina uždegimą organizme, didina širdies ligų riziką ir greitina ląstelių senėjimą. Daugelis žmonių ieško streso malšinimo metodų – meditacijos, jogos, kvėpavimo pratimų. Visa tai puiku. Bet savanorystė veikia kitaip ir, galima sakyti, giliau.
Paradoksas toks: kai savanoriaujate, jūs prisiimate papildomų įsipareigojimų, papildomų rūpesčių, papildomų iššūkių. Logiškai mąstant, tai turėtų didinti stresą. Bet atsitinka priešingai. Kodėl? Nes savanorystė keičia perspektyvą. Kai matote žmones, kuriems tikrai sunku – vienišus senelius, benamius, ligonius, vaikus iš sunkių šeimų – jūsų pačių problemos staiga atrodo kitaip. Ne todėl, kad jos išnyksta, o todėl, kad jūs įgyjate platesnį kontekstą.
Be to, savanorystė suteikia tai, ko daugeliui modernaus gyvenimo žmonių labai trūksta – prasmę. O prasmė, kaip rodo psichologiniai tyrimai, yra vienas galingiausių streso buferių. Kai žinote, kodėl keltis ryte, kai turite tikslą, kuris yra didesnis už jus pačius, jūsų nervų sistema veikia kitaip. Kortizolio lygis krenta, parasimpatinė nervų sistema aktyvuojasi, ir kūnas pereina iš „kovok arba bėk” režimo į „ilsėkis ir atsigauk” būseną.
Praktinis patarimas: jei jaučiate, kad stresas užvaldo, pabandykite ne mažinti savo veiklą, o pridėti prasmingą veiklą. Kartais ne atostogos, o savanorystė yra tas dalykas, kurio trūksta.
Socialinis ryšys – tikras ilgaamžiškumo vaistas
Vienatvė šiandien vadinama epidemija. Ir tai nėra perdėta. Jungtinėje Karalystėje net buvo įkurta Vienatvės ministerija – taip rimtai ši problema yra suvokiama. Tyrimai rodo, kad lėtinė vienatvė kenkia sveikatai maždaug taip pat, kaip rūkymas po 15 cigarečių per dieną. Tai nėra metafora – tai fiziologinė tikrovė.
Savanorystė yra vienas natūraliausių ir efektyviausių būdų kurti tikrus socialinius ryšius. Skirtingai nuo socialinių tinklų, kur ryšiai dažnai būna paviršutiniški, savanorystėje jūs dirbate kartu su kitais žmonėmis siekdami bendro tikslo. Tokia veikla kuria gilesnį ryšį nei bet koks vakarėlis ar susitikimas prie kavos.
Ypač svarbu tai suprasti vyresnio amžiaus žmonėms. Kai vaikai išauga, kolegos išeina į pensiją, draugai persikelia ar miršta – socialinis tinklas natūraliai siaurėja. Savanorystė gali tapti tuo tiltu, kuris jungia su nauja bendruomene, naujais žmonėmis, naujomis idėjomis. Ir tai ne tik emocinė nauda – tai tiesiogiai veikia kognityvinę sveikatą. Žmonės, kurie išlieka socialiai aktyvūs, rečiau serga demencija ir Alzheimerio liga.
Konkretus pavyzdys: Japonijoje yra koncepcija, vadinama „ikigai” – gyvenimo prasmė, priežastis keltis ryte. Tyrimai, atlikti Okinavoje (vienoje ilgiausiai gyvenančių populiacijų pasaulyje), rodo, kad stiprus bendruomeniškumo jausmas ir rūpinimasis kitais yra vienas pagrindinių ilgaamžiškumo faktorių. Tai ne atsitiktinumas.
Ką savanorystė daro jūsų smegenims
Smegenys mėgsta iššūkius. Kai mokotės kažko naujo, kai sprendžiate problemas, kai bendraujate su skirtingais žmonėmis – neuronai formuoja naujus ryšius, o tai yra geriausias apsaugos nuo kognityvinės degradacijos mechanizmas. Savanorystė, priklausomai nuo srities, gali suteikti visus šiuos stimulus vienu metu.
Savanoriaujant gyvūnų prieglaudoje reikia mokytis apie gyvūnų elgesį ir poreikius. Savanoriaujant ligoninėje – išmokti medicininių procedūrų, bendravimo su sunkiai sergančiais žmonėmis subtilybių. Savanoriaujant aplinkosaugos organizacijoje – suprasti ekosistemas, klimato pokyčius, tvaraus gyvenimo principus. Kiekvienoje srityje smegenys gauna naujų įspūdžių ir iššūkių.
Dar vienas svarbus aspektas – empatija. Reguliarus kontaktas su žmonėmis, kurių patirtis labai skiriasi nuo jūsų, ugdo empatinį mąstymą. O empatija, kaip rodo neuromokslo tyrimai, yra susijusi su aktyvesniu priekinės smegenų žievės darbu – tos srities, kuri atsakinga už sprendimų priėmimą, planavimą ir emocinę reguliaciją. Kitaip tariant, tapę empatiškesni, jūs tampate ir protingesniais sprendimų priėmėjais.
Praktinis patarimas: rinkitės savanorystės veiklą, kuri reikalauja mokytis kažko naujo. Ne tik tą, kurią jau mokate daryti. Iššūkis – tai smegenų maistas.
Fizinė nauda, apie kurią retai kalbama
Daugelis savanorystės formų yra fiziškai aktyvios. Tvarkant parkus, dalyvaujant maisto bankų veikloje, statant namus su „Habitat for Humanity” tipo organizacijomis, prižiūrint gyvūnus – visa tai reikalauja judėjimo. Ir tai yra papildoma fizinė veikla, kuri atsiranda natūraliai, be jokių pastangų motyvuoti save eiti į sporto salę.
Bet net ir mažiau fiziškai aktyvios savanorystės formos turi fiziologinę naudą. Tyrimas, atliktas Carnegie Mellon universitete, parodė, kad suaugusieji, savanoriaujantys bent 200 valandų per metus, turėjo žymiai žemesnį kraujospūdį nei nesavanoriaujantys. Ir tai buvo kontroliuojama pagal amžių, lytį, sveikatos būklę ir kitus faktorius. Kraujospūdžio skirtumas buvo palyginamas su to, kurį duoda reguliarus fizinis aktyvumas.
Kodėl? Nes stresas yra viena pagrindinių hipertenzijos priežasčių. Kai savanorystė mažina lėtinį stresą, kraujospūdis natūraliai normalizuojasi. Be to, savanorystė dažnai skatina sveikesnius gyvenimo būdo pasirinkimus apskritai – žmonės, kurie rūpinasi kitų sveikata, dažniau rūpinasi ir savo.
Yra ir dar vienas įdomus reiškinys, kurį mokslininkai vadina „helper’s high” – pagalbininko euforija. Tai fiziologinis atsakas į altruistinį veiksmą, kurio metu išsiskiria endorfinai. Tas pats mechanizmas, kuris veikia bėgant ar sportuojant. Tik čia jūs ne bėgate ratu, o darote kažką prasmingo.
Kaip pradėti ir nepervargti
Čia reikia būti sąžiningais: savanorystė gali ir išsekinti, jei nėra gerai subalansuota. Ypač jei esate linkę į perdegimą, jei sunkiai sakote „ne”, jei prisiimate per daug atsakomybės. Todėl prieš pradedant svarbu apgalvoti kelis dalykus.
Pirma, rinkitės sritį, kuri jums tikrai rūpi. Ne tą, kuri atrodo „teisinga” ar „naudinga” abstrakčia prasme, o tą, kuri kelia tikrą emocinį atgarsį. Jei mylite gyvūnus – gyvūnų prieglauda. Jei rūpi vaikai – vaikų organizacijos. Jei jaudinantis aplinkos klausimas – aplinkosaugos iniciatyvos. Motyvacija, kylanti iš tikros aistros, yra tvaresnė.
Antra, pradėkite mažai. Viena diena per mėnesį yra geriau nei nieko. Geriau reguliari, maža savanorystė nei intensyvi, bet trumpa. Tyrimai rodo, kad 2-3 valandos per savaitę yra optimali riba, kuri duoda sveikatos naudą neperkraunant.
Trečia, stebėkite save. Jei po savanorystės jaučiatės energingesni ir laimingesni – tai ženklas, kad esate tinkamoje vietoje. Jei jaučiatės išsekę ir nusivylę – galbūt reikia pakeisti sritį arba sumažinti apimtis. Savanorystė turėtų papildyti jūsų energiją, ne eikvoti ją.
Keletas konkrečių idėjų, kur pradėti Lietuvoje: Maisto bankas, Raudonasis Kryžius, gyvūnų prieglaudos, aplinkosaugos organizacijos kaip „Žiedinė ekonomika” ar „Baltijos aplinkos forumas”, vaikų ir jaunimo organizacijos, hospiso savanorystė, bibliotekų savanoriai, kultūros renginių organizavimas.
Savanorystė skirtingais gyvenimo etapais
Savanorystė nėra tik jaunų ar pensininkų veikla, kaip kartais manoma. Kiekviename gyvenimo etape ji duoda skirtingą, bet ne mažiau vertingą naudą.
Jauniems žmonėms savanorystė yra puikus būdas atrasti save, išbandyti skirtingas sritis, sukurti socialinį tinklą ir įgyti patirties, kuri vėliau praverčia profesiniame gyvenime. Darbdaviai vis labiau vertina savanorystės patirtį – ji rodo iniciatyvumą, empatiją ir gebėjimą dirbti komandoje.
Vidutinio amžiaus žmonėms, kurie dažnai yra įstrigę tarp karjeros ir šeimos įsipareigojimų, savanorystė gali suteikti tą prasmės ir bendruomeniškumo dimensiją, kurios trūksta kasdieniame gyvenime. Net kelios valandos per mėnesį gali reikšmingai pagerinti bendrą gyvenimo kokybės jausmą.
Vyresniems žmonėms savanorystė yra ypač svarbi. Išėjus į pensiją, prarandamas ne tik darbas, bet ir socialinis vaidmuo, rutina, bendruomenė. Savanorystė gali pakeisti visus šiuos dalykus. Tyrimai rodo, kad pensininkai, kurie aktyviai savanoriauja, išlaiko geresnę kognityvinę funkciją, rečiau serga depresija ir gyvena ilgiau nei jų nesavanoriaujantys bendraamžiai.
Svarbu ir tai, kad savanorystė gali būti šeimos veikla. Tėvai, kurie savanoriauja kartu su vaikais, perduoda jiems vertybes, kurių neįmanoma išmokyti iš knygų – empatiją, pilietiškumą, atsakomybę. Ir kartu kuria bendrus prisiminimus bei stiprina šeimos ryšius.
Kai padėdamas kitiems, atrandi save
Galiausiai, savanorystė yra ne tik apie sveikatą skaičių ir tyrimų prasme. Ji yra apie tai, kaip mes suprantame savo vietą pasaulyje. Šiuolaikinis gyvenimas labai dažnai stumia mus į individualizmą – mano karjera, mano namai, mano sėkmė, mano laimė. Ir tai nėra blogai savaime. Bet kai tai tampa vieninteliu gyvenimo centru, kažkas svarbaus pradingsta.
Savanorystė primena, kad esame tarpusavyje susiję. Kad mūsų gerovė yra susijusi su kitų gerove. Kad galime būti reikšmingi ne tik dėl to, ką turime ar pasiekėme, bet ir dėl to, ką duodame. Ši perspektyvos kaita, kaip rodo psichologiniai tyrimai, yra vienas galingiausių laimės ir gyvenimo pasitenkinimo šaltinių.
Žmonės, kurie savanoriauja ilgą laiką, dažnai sako tą patį: pradėjo norėdami padėti kitiems, o gavo daugiau, nei davė. Tai nėra sentimentalus posakis – tai tikras psichologinis ir fiziologinis reiškinys. Kai suteikiate prasmę savo laikui, kai matote, kad jūsų buvimas kažkam svarbus, kai esate bendruomenės dalis – jūsų kūnas ir protas reaguoja į tai kaip į vieną geriausių dalykų, kuriuos galite sau padaryti.
Taigi, jei ieškote ilgaamžiškumo recepto, kuris yra ne tik efektyvus, bet ir prasmingas – savanorystė yra vienas geriausių atsakymų. Ne vietoj sveikos mitybos ar fizinio aktyvumo, o kartu su jais. Kaip dar vienas galingas ingredientas pilnaverčio, sveiko ir laimingo gyvenimo formulėje. Ir geriausia tai, kad pradėti galite jau šiandien – tiesiog suraskite organizaciją, kuri jums rūpi, ir parašykite jiems žinutę. Kartais didžiausi pokyčiai prasideda nuo mažiausio žingsnio.
