Ar tikrai kiekvienas vaikas turi gerti vitaminus?
Kiekviena mama bent kartą gyvenime stovėjo vaistinėje prie spalvingų dėžučių su meškiukais ar vaivorykštės spalvų guminukais ir galvojo – gal vis dėlto reikia? Gal mano vaikas negauna pakankamai? Gal kiti vaikai geresni, sveikesni, energingesni būtent dėl tų vitaminų?
Tiesa tokia, kad vitaminų kompleksai vaikams – tema, apie kurią pediatrai diskutuoja nuolat, o tėvai dažnai priima sprendimus remdamiesi reklama ar kaimynės patarimu, o ne realiais vaiko poreikiais. Ir tai suprantama – kai matai, kad vaikas dažnai serga, pavargęs, nieko nevalgo, natūraliai nori kažką daryti, kažkaip padėti.
Bet čia ir slypi pagrindinė problema: vitaminų kompleksai nėra universalus sprendimas visiems vaikams. Kai kuriems jie tikrai reikalingi, kai kuriems – visiškai nereikalingi, o kai kuriais atvejais netinkamas papildymas gali net pakenkti. Todėl prieš bėgant į vaistinę, verta suprasti, kas iš tikrųjų vyksta vaiko organizme ir ko jam reikia.
Kada vaikų organizmas tikrai stokoja vitaminų
Sveikam vaikui, kuris valgo įvairiai ir reguliariai, paprastai nereikia jokių papildomų vitaminų. Tai skamba paprastai, bet realybė dažnai yra kitokia. Vaikų mitybos įpročiai – tai atskira epopėja. Daugelis vaikų eina per „baltos maisto” fazes, kai sutinka valgyti tik makaronus su sviestu, duoną ir vištieną. Kiti atsisako bet kokių daržovių ar vaisių. Dar kiti valgo gerai, bet gyvena šiauriniuose regionuose, kur saulės šviesos tiesiog trūksta.
Štai situacijos, kuriose vitaminų papildymas tikrai turi prasmę:
- Ribota mityba. Jei vaikas ilgą laiką atsisako ištisų maisto grupių – daržovių, vaisių, mėsos ar pieno produktų – tikimybė, kad trūksta tam tikrų mikroelementų, yra gana didelė.
- Vegetariška ar veganiška mityba. Tokiu atveju beveik garantuotai reikės vitamino B12, geležies, cinko ir omega-3 riebalų rūgščių papildymo.
- Lėtinės virškinimo problemos. Celiakija, uždegiminės žarnyno ligos ar kitos būklės gali trukdyti normaliai įsisavinti maistines medžiagas net ir tada, kai vaikas valgo gerai.
- Dažnos ligos. Vaikas, kuris serga kas mėnesį, gali turėti susilpnėjusį imunitetą, kuriam kartais padeda tam tikri mikroelementai.
- Gyvenimas šiauriniuose regionuose. Vitamino D trūkumas yra beveik universali problema visiems, kas gyvena toliau nuo pusiaujo – ypač rudens-žiemos sezonu.
- Neišnešiotumas ar ankstyvos vaikystės sveikatos problemos. Tokie vaikai dažnai turi specifinius poreikius, kuriuos nustato gydytojas.
Svarbu suprasti: net ir šiais atvejais geriausia pirmiausia pasikalbėti su pediatru ir, jei įmanoma, atlikti kraujo tyrimus. Spėlioti, ko trūksta, remiantis išoriniais požymiais – ne pats patikimiausias metodas.
Vitaminas D – tas vienas, kurio tikrai reikia beveik visiems
Jei ir yra vienas vitaminas, apie kurį galima kalbėti be didelių išlygų, tai vitaminas D. Lietuva, kaip ir visa Baltijos regiono zona, yra geografiškai tokioje padėtyje, kad nuo spalio iki balandžio saulės spinduliai tiesiog neturi pakankamai intensyvumo, kad oda galėtų sintetinti reikiamą vitamino D kiekį. Ir tai liečia ne tik vaikus – suaugusiuosius taip pat.
Vitaminas D yra kritiškai svarbus kaulų formavimuisi, imuninės sistemos veiklai, raumenų funkcijai ir net nuotaikai. Vaikams jo trūkumas gali sukelti rachitą – būklę, kai kaulai tampa minkšti ir deformuojasi. Šiuolaikinėje medicinoje rachitas jau retas, bet subklinikinis vitamino D trūkumas – kai jo kiekis kraujyje žemas, bet dar nesukelia ryškių simptomų – yra labai paplitęs.
Lietuvos pediatrų rekomendacijos paprastai numato:
- Kūdikiams nuo gimimo iki 1 metų – 400–1000 TV vitamino D per dieną
- Vaikams nuo 1 iki 18 metų – 600–1000 TV per dieną, ypač rudens-žiemos periodu
- Vaikams su nutukimu ar tamsesne oda – gali reikėti didesnių dozių
Vitaminas D geriausiai įsisavinamas kartu su riebalais, todėl geriausia jį duoti su maistu. Lašeliai kūdikiams, kramtomosios tabletės ar kapsulės vyresniems vaikams – forma nėra tokia svarbi kaip reguliarumas.
Geležis, jodas ir omega-3: trys dažnai pamirštami herojai
Vitamino D tema yra gerai žinoma, bet yra ir kitų mikroelementų, apie kuriuos kalbama rečiau, nors jų trūkumas vaikams taip pat gana dažnas.
Geležis – vienas labiausiai paplitusių trūkumų visame pasaulyje, ypač tarp mažų vaikų ir paauglių mergaičių. Geležies trūkumas sukelia nuovargį, koncentracijos problemas, sulėtina kognityvinį vystymąsi. Rizikos grupėje – vaikai, kurie mažai valgo raudonos mėsos, ankštinių ar kitų geležies šaltinių. Geležies papildymas be gydytojo rekomendacijos nėra patartinas, nes per didelė geležies dozė gali būti toksiška.
Jodas – šis mikroelementas būtinas skydliaukės hormonų gamybai, o jie savo ruožtu reguliuoja augimą, medžiagų apykaitą ir smegenų vystymąsi. Lietuva nėra pajūrio šalis, kur jūros gėrybių valgoma daug, todėl jodo trūkumas čia nėra retas. Jodinta druska ir pieno produktai yra pagrindiniai šaltiniai, bet jei vaikas jų valgo mažai – verta atkreipti dėmesį.
Omega-3 riebalų rūgštys – techniškai tai ne vitaminas, bet jų svarba vaiko smegenų vystymuisi, regėjimui ir uždegimų slopinimui yra gerai dokumentuota. DHA ir EPA, randamos riebiose žuvyse, yra ypač svarbios. Jei vaikas nevalgo žuvies (o daugelis vaikų jos nevalgo), omega-3 papildymas gali turėti prasmę.
Kaip orientuotis vaistinės lentynose: ką reiškia tie skaičiai ir sudėtys
Vaistinėje vitaminų vaikams pasirinkimas gali atrodyti pribloškiantis. Dešimtys prekių ženklų, skirtingos formos, skirtingi amžiaus grupių žymėjimai, skirtingos sudėtys. Kaip tame rasti prasmę?
Pirmiausia – amžiaus grupė. Kūdikiams, ikimokyklinio amžiaus vaikams, mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams reikia skirtingų dozių. Tai nėra tik marketingo triukas – skirtingo amžiaus vaikų poreikiai tikrai skiriasi. Kūdikiui skirta dozė gali būti per maža paaugliui, o suaugusiojo preparatas gali turėti per dideles kai kurių vitaminų dozes mažam vaikui.
Antra – sudėtis. Geras vitaminų kompleksas turėtų turėti vitaminus A, C, D, E, B grupės vitaminus ir pagrindinius mineralus. Bet čia svarbu atkreipti dėmesį į dozes – jos turėtų atitikti rekomenduojamas dienos normas (RDN), o ne jas ženkliai viršyti. Kai kurių vitaminų (ypač riebaluose tirpių – A, D, E, K) perdozavimas gali sukelti problemų.
Trečia – forma. Guminukai atrodo patraukliai, bet dažnai juose yra daugiau cukraus nei norėtųsi, o kai kurių vitaminų dozės gali būti mažesnės nei tabletėse. Kramtomosios tabletės ar kapsulės paprastai yra geresnė alternatyva vyresniems vaikams. Lašeliai – optimalus pasirinkimas kūdikiams ir mažiems vaikams.
Ketvirta – papildomi ingredientai. Kai kuriuose preparatuose yra dirbtinių dažiklių, skonių ar konservantų. Jei vaikas turi alergijų ar jautrumą tam tikriems komponentams, būtina atidžiai skaityti sudėtį.
Ką daryti, jei vaikas atsisako gerti vitaminus
Tai – labai praktinė problema, su kuria susiduria daugelis tėvų. Vaikas, kuris ir taip sunkiai priverčiamas valgyti daržoves, dažnai taip pat atsisako gerti vitaminus. Ypač jei jie turi specifinį skonį ar kvapą.
Keletas strategijų, kurios dažnai padeda:
Įtraukite vaiką į pasirinkimą. Leiskite jam pačiam vaistinėje pasirinkti, kokios formos vitaminus jis norėtų – guminukus, kramtomas tabletes ar lašelius. Kai vaikas jaučia, kad turi pasirinkimą, jo pasipriešinimas dažnai sumažėja.
Sukurkite ritualą. Vitaminus geriausia duoti tuo pačiu metu kiekvieną dieną – pavyzdžiui, per pusryčius. Kai tai tampa kasdienio rytinio ritualo dalimi (kaip dantų valymas), vaikas nustoja tai suvokti kaip kažką neįprasto.
Neslėpkite, bet ir nedarykite dramos. Paaiškinkite vaikui paprastais žodžiais, kam reikalingi vitaminai – kad kaulai būtų stiprūs, kad greičiau bėgtų, kad nesirgtų. Vaikai geriau priima tai, ką supranta.
Ieškokite tinkamos formos. Jei vaikas atsisako guminukų, pabandykite lašelius, kuriuos galima įlašinti į sultis ar jogurtą. Jei atsisako tabletės – pabandykite tirpstančias tabletes vandenyje.
Nespauskite per daug. Jei vaikas kategoriškai atsisako ir kiekvieną rytą dėl vitaminų kyla mūšis – galbūt verta persvarstyti, ar papildymas tikrai būtinas, ar galima maistines medžiagas gauti iš maisto.
Maistas prieš tabletes: kada pakanka gerai maitintis
Čia reikia pasakyti aiškiai: joks vitaminas iš buteliuko neatstos įvairios, subalansuotos mitybos. Maiste vitaminai ir mineralai yra natūralioje formoje, dažnai kartu su kitais junginiais, kurie padeda juos geriau įsisavinti. Tabletėje to nėra.
Jei vaikas valgo įvairiai – daug spalvingų daržovių ir vaisių, pilno grūdo produktus, baltymus iš skirtingų šaltinių, pieno produktus – jo organizmas greičiausiai gauna viską, ko reikia. Tokiu atveju vitaminų kompleksas yra tiesiog pinigų išleidimas be realios naudos.
Bet kaip pasiekti, kad vaikas valgytų įvairiai? Tai – atskira tema, bet keletas principų:
- Naujus maisto produktus siūlykite mažomis porcijomis ir be spaudimo – tyrimai rodo, kad vaikas turi pamatyti naują produktą 10–15 kartų, kol sutiks jo paragauti
- Valgykite kartu kaip šeima ir patys valgykite įvairiai – vaikai mokosi iš tėvų
- Neskirstykite maisto į „gerą” ir „blogą” – tai sukuria neigiamą santykį su maistu
- Leiskite vaikui dalyvauti maisto ruošime – vaikai dažniau valgo tai, ką patys gamino
- Nepamirškite, kad vaiko apetitas svyruoja – dieną, kai vaikas mažai valgė, nereiškia, kad jam trūksta vitaminų
Kai vitaminai tampa ne pagalba, o problema
Apie vitaminų perdozavimą kalbama retai, bet tai reali rizika, ypač kai tėvai duoda vaikui kelis skirtingus preparatus vienu metu negalvodami apie bendrą dozę.
Riebaluose tirpūs vitaminai – A, D, E ir K – kaupiasi organizme ir gali sukelti toksiškumą, jei vartojami per didelėmis dozėmis ilgą laiką. Vitamino A perdozavimas gali sukelti galvos skausmą, pykinimą, kepenų problemas. Vitamino D perdozavimas – hiperkalcemiją, kuri pasireiškia silpnumu, vėmimu, inkstų problemomis.
Vandenyje tirpūs vitaminai (C, B grupė) yra saugesni, nes perteklius išsiskiria su šlapimu, bet ir čia per didelės dozės gali sukelti problemų – pavyzdžiui, per didelė vitamino C dozė gali sukelti viduriavimą.
Todėl labai svarbu:
- Niekada neduoti vaikui kelių skirtingų vitaminų kompleksų vienu metu
- Atkreipti dėmesį, ar praturtintas maistas (pvz., pienas su vitaminu D, grūdų dribsniai su geležimi) nesudaro papildomos dozės
- Laikyti vitaminus vaikams nepasiekiamoje vietoje – guminukai atrodo kaip saldainiai, ir vaikas gali suvalgyti visą buteliuką
- Prieš pradedant bet kokį papildymą, pasitarti su pediatru
Vitaminai ir imunitetas: atskirti faktus nuo mitų
Vienas populiariausių mitų – kad vitaminų kompleksai stiprina imunitetą ir vaikas rečiau sergs. Tai – iš dalies tiesa, iš dalies – rinkodaros žaidimas.
Taip, vitaminas C, vitaminas D, cinkas ir geležis yra svarbūs normaliam imuninės sistemos veikimui. Bet tai nereiškia, kad papildomai vartojant šiuos vitaminus imunitetas taps „stipresnis” nei normalus. Jei vaikui jų netrūksta, papildomas kiekis neduos papildomos naudos.
Vaikas, kuris darželyje serga 6–8 kartus per metus, dažniausiai serga ne dėl vitaminų trūkumo, o dėl to, kad jo imuninė sistema dar tik mokosi atpažinti naujus virusus ir bakterijas. Tai – normali, sveika proceso dalis. Vitaminai šio proceso nepagreitins.
Tačiau jei vaikas serga neįprastai dažnai, ligos trunka ilgai arba komplikuojasi, tai jau yra priežastis kreiptis į gydytoją ir išsiaiškinti tikrąją priežastį – o ne tiesiog pradėti duoti vitaminus.
Kai vitaminai – tai meilė, o ne medicina
Galiausiai reikia pripažinti vieną dalyką: dažnai tėvai perka vitaminus ne todėl, kad vaikas tikrai jų stokoja, o todėl, kad nori kažką daryti. Nori jausti, kad rūpinasi, kad daro viską, ką gali. Ir tai – visiškai žmogiška.
Bet galbūt verta šią energiją nukreipti kita linkme. Vietoj to, kad ieškotumėte tobulo vitamino komplekso, pabandykite kartu su vaiku gaminti spalvingą smoothie su špinatais ir bananais. Arba išeikite pasivaikščioti saulėtą dieną – tai geriausia vitamino D „tabletė”. Arba tiesiog sėskite prie stalo kartu ir valgykite – tyrimai nuolat rodo, kad šeimos, kurios kartu valgo, turi sveikesnius mitybos įpročius.
Vitaminų kompleksai vaikams gali būti naudinga priemonė – bet tik tada, kai jie tikrai reikalingi, kai parinkti tinkamai ir kai jie papildo, o ne pakeičia sveiką mitybą ir gyvenimo būdą. Geriausia, ką galite padaryti – pasikalbėti su savo vaiko pediatru, papasakoti apie vaiko mitybos įpročius ir, jei reikia, atlikti tyrimus. Tada sprendimas bus pagrįstas faktu, o ne reklama ar baime, kad kažko trūksta.
O jei paaiškės, kad vaikui tikrai reikia vitamino D ar geležies – gerai, duokite. Bet duokite žinodami, kodėl. Tai – skirtumas tarp tikro rūpinimosi ir tiesiog ramios sąžinės pirkimo.
